Mes – už naujas perspektyvas!

10549951_10152401338888292_311270695789411100_o

Uždaroji akcinė bendrovė „Madaris“ prisidėjo prie naujos dviračių sporto komandos įkūrimo. Straipsnis iš Delfi.lt portalo. http://www.delfi.lt/sportas/kitos-sporto-sakos/lietuvos-dviraciu-sporta-gaivins-nauja-komanda.d?id=66987106#ixzz3ceu2cNgB

 

Lietuvos dviračių sportą gaivins nauja komanda

Lietuvoje vis labiau populiarėjantį dviračių sportą garsins nauja uostamiestyje susikūrusi komanda „Vasarė-Madaris team“. Naujokė intensyviai ruošiasi naujam sezonui ir pirmosioms plento dviračių varžyboms balandį.

ornamental-grass

IMG_0022Uždaroji akcinė bendrovė „Madaris“ įkurta 2008 metais. Įmonėje dirba tik patyrę atestutoti specialistai ir mechanizatoriai. Įmonė įsikūrusi Klaipėdoje, bet paslaugas teikia visame vakarų Lietuvos regione. Dirbame su europiniais ir privačių investuotojų objektais. Atliekame paruošiamuosius statybos  ir aplinkos tvarkymo darbus. Turime patirties su sudėtingomis sąlygomis įrengiamais objektais: vejų įrengimas stačiuose šlaituose, kai reikalingos papildomos medžiagos, tokios kaip geotekstilė ar kitos priemonės padedančios apsaugoti šlaitus nuo nuošliaužų. Įmonės technika nauja ir pajėgi vykdyti tiek kasimo, tiek birių krovinių pervežimus. Madario specialistai visada noriai pakonsultuos ir patars visais, su darbais susijusiais klausimais.

Įmonės partneriai: AB Eurovia“, UAB Viremida”, UAB Viremidos statyba”,  UAB Deglas”, AB firma VITI”, UAB Kelginta”, UAB  BV Dominus” ir kt. Visas darbams reikalingas medžiagas iš UAB Perdanga”,  UAB Dotnuvos projektai” UAB Ketus”.

Įmonės tikslas – tapti didžiausia savo srities įmone Lietuvoje.

Vertybės:

  • imagesProfesionalumas ir patikimumas – laikomės aukščiausių profesionalumo kriterijų ir nuolat juos tobuliname, įvykdome visus duotus įsipareigojimus.
  • Ilgalaikis bendradarbiavimas – partnerystė reikalauja abipusio pasitikėjimo, todėl mes visada stengiamės, nes privalome pateisinti užsakovo lūkesčius.
  • Orientacija į klientą – siekiame klientui pateikti maksimaliai jo poreikius atitinkančius pasiūlymus bei sprendimus.
  • Orientacija į darbuotoją – ugdome ir skatiname įmonėje dirbančius darbuotojus.

 

Nauja technika – nauji iššūkiai!

catblack

Madario statybų techniką papildė naujas narys – multifunkcinis krautuvas Caterpillar 444F. Kartu su juo atkeliavo planiruojantis kaušas bei paletinės šakės. Dabar darbus galėsime atlikti daug greičiau ir dar kokybiškiau!

C666734C758277c773437_136724938695214600C773469_gallerycat_backhoe_desford_180313_hires-0372cat-444f-smallCutout.TiltBucket.Backside.WAT_0360_17029

Vaismedžių ir uogakrūmių kenkėjai, ligos ir apsaugos būdai

1339965663-80147100

Žalingiausi kenkėjai – vabzdžiai

images1imagesVaisinių ir uoginių augalų kenkėjais vadinami įvairūs gyviai, kurie pažeidžia vegetatyvinius ir generatyvinius augalo organus. Visiems vaismedžiams ir uogakrūmiams nuo pavasario iki rudens kenkia įvairių rūšių amarai ir blakutės. Kenkėjai siurbia augalų sultis, taip džiovindami augalo lapus ir ūglius, augalai pradeda nykti, derlius būna menkavertis. Be to, amarai platina virusines ligas. Štai maži nejudrūs kenkėjai su tankiu vaškiniu skydeliu – skydamariai, ypač išsekina užpultas šakelių ir liemenėlių vietas. Ypač daug žalos pridaro  erkės, kurios tūno ant lapų, pumpuruose arba pažeidimų vietose iškilusiose pūslelėse. Jos suardo chlorofilą, dėl to anksčiau nukrenta augalo lapai. Prie kenkėjų taip pat prisideda ir drugiai: obelinė kandis, žiedinis ir neporinis verpikas. Būkite atidūs, jei yra palankios sąlygos jiems veistis, jie gali sunaikinti visus vaismedžių lapus. Vaisius niekais paverčia vaisėdžiai, o vakarais ir naktimis augalus gali apnikti minkštakūniai moliuskai, šliužai pjūkleliai. Būna sezonų, kai kenkėjai paplinta gausiai nei įprastai ir stipriai nusiaubia sodus. Vieni specialistai teigia, kad taip atsitinka dėl itin palankių klimato sąlygų, kitų nuomone  – vaismedžių ir uogakrūmių kenkėjai paplinta tais metais, kai papiknaudžiavę cheminėmis priemonėmis, apnaikiname arba visiškai sunaikiname natūralius kenkėjų priešus – parazitus ir grobuonis. Parazitai ir grobuonys cheminiams prieparatams yra gerokai jautresni nei kenkėjai, todėl jiems žuvus vaisinių ir uoginių augalų kenkėjai gali netrukdomi daugintis ir naikinti Jūsų sodo vaismedžius ir uogakrūmius.

Ligos

imageswAugalų ligomis vadinami įvairūs gyvybinių procesų – kvėpavimo, asimiliacijos ir kitokie sutrikimai. Ligų esama dvejopų – parazitinių ir neparazitinių. Parazitinių ligų sukėlėjai yra gyvi organizmai (grybai, bakterijos, virusai, mikoplazmos.) Štai neparazitines ligas sukelia nepalankios klimato sąlygos, netinkamas dirvožemis, įvairūs mechaniniai pažeidimai, piknaudžiavimas per didelėmis pesticidų ar trąšų dozėmis.  Grybai –  parazitai ir pusiau parazitai pažeidžia gyvąsias augalų dalis, sukelia augalų puvinius. Bakterijo,s patenkančios į augalus per žaizdas ar lapų akivarėlius, pūdo augalų audinius, augina auglius. Virusai – smulkiausi mikroorganizmai dauginasi gyvose ląstelėse. Iš vieno augalo į kitą pernešami padargais ir įrankiais. Juos taip pat platina ir sodo kenkėjai: amarai, blakutės, erkės. Mikoplazmos augalus pažeidžia panašiai kaip virusai – platinamos vabzdžių.

Dažniausiai pasitaikančios vaismedžių ir uogakrūmių ligos

obelu rauplesRauplės – obelų ir kriaušių grybinė liga, dažna lietinga pavasarį ir vasarą. Lapai pasidaro dėmėti, pasidengia žalsvu, juodą aksomą primenčiu apnašu, džiūsta ir ankstokai nukrinta. Vaisiai dėmėti, trūkinėjančiu minkštimu, deformuoti. Vėžys – pažeidžia lapus, vaisius, kamienu ir šakų žievę bei medieną. Jei vėžys pažeidžia karniena, vaismedis žūva. Miltlige serga daugiausia agrastai ir serbentai. Pilkasis puvinys – žalingiausia žemuogių liga, nuo kurios drėgną vasarą žūva pusė derliaus. Vaisiapūdis – sėklavaisinių vaismedžių liga, pažeidžianti vaisius. Pažeidimo vietose atsiranda nedidelės rudos dėmės, kurios didėja ir apima visą vaisių. Paviršius nuklotas koncentriškai išsidėsčiusių sporų. Minkštimas paruduoja, vaisiai pasidaro nevalgomi, raukšlėjasi, mumifikuojasi. Pilkasis vaisių puvinys – pažeidžia kaulavaisinių vaismedžių vaisius, žiedus, ūglius, šakeles. Vaisiai apsikrečia per žaizdeles, pažeisti vaisiai pūva, paviršių padengia nekoncentriški sporų maišeliai. Kokomikozė – užpuola vyšnias ir trešnes. Labiausiai pažeidžiami lapai, kurie džiūsta ir krinta jau liepos mėnesį, vaisai apdžiūna ir yra neskanūs. Daugelis kenkėjų ir ligų sukėlėjų gerą prieglaudą randa ant vaismedžių kamienų esančiose kerpėse ir samanose. Dėl to pavasarį vaismedžius reikia nupurkšti 3 % geležies sulfato tirpalu, 10 kalkių pienu arba 1,5 % dinozolo tirpalu.

Laukiniai gyvūnai ir paukščiai

rodyklėKiškiai ir pelės pavojingiausi medelynuose ir jaunuose vaismedžių soduose. Per trumpą laiką jie gali apgraužti didžiąją dalį medelių.  Todėl rekomenduotina jaunus vaismedžius aprišti.  Medeliai aprišami šiaudais, nendrėmis, eglišakėmis, perforuota polietilenine plėvele, storesniu popieriumi arba aptveriami vielos tinklo tvorelėmis. Pelės žiemą apgraužia po sniegu esančia kamieno dalį jas patariama naikinti apnuodytu masalu. 0.5 kg grūdų ir 50 g augalinio aliejaus sumaišoma su 150-200 g cinko fosfido. Masalas išdėliojamas prie medelių urveliuose, drenažo vamzdeliuose, užmaskuojamas šienu ar šiaudais. aplink medelių kamienus suminamas sniegas, tam, kad neliktų tarpų tarp žemės paviršiaus ir sniego dangos.

Varnėnai ir kiti paukščiai mėgsta vyšnias ir vasarą daug jų sulesa. Paukščiai baidomi mėlynos spalvos blizgučiais, blizgančiomis skardos plokštelėmis (nuo konservų dėžučių), suvertomis ant špagato, ištempto tarp medžių šakų. Baidyti skraiduolius baidyklėmis nepatartina, ši paukščius atbaido tik kelioms dienoms, vėliau smaguriautojai jų nebebijo ir toliau pasimėgaudami lesa uogas.

rodyklė1Kurmis – taip pat mėgsta pridaryti bėdos sodininkui. Šie gyvūnai naikina sliekus, apgraužia vaismedžių ir uogakrūmių šaknis, dėl jų urvų džiūsta sodo žemė. Kurmiai labai jautrūs, todėl juos sunku aptikti ir pagauti. Kurmiai gaudomi specialiais spastais, kurie statoti urvuose poromis, kad angos būtų nukreiptos į priešingas puses. Taip pat galima pagaminti  nuodingą masalą. 10 kg daržovių ( bulvių, morkų ir kt.) ir 300 g. cinko fosfido, kuris išdėliojamas į kurmių urvus.

Gamtos išdaigos

Pavasarį visi laukia pirmųjų saulės spindulių. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pirmosios saulės vonios gali ne juokais pakenkti vaismedžiams. Kovo mėnesį saulėtomis dienomis kamienų pietinę pusė įšyla, o naktimis – atšąla. Dėl tokio temperatūrų svyravimo sutrūkinėja kamienų ir pagrindinių šakų žievė, atsiveria žaizdos. Todėl vertėtų pasvarstyti apie galimą vaismedžių apsaugą. Rudenį, prieš pradedant šalti, kamienai ir storos šakos aptepamos molio ir karvių išmatų skiediniu. Tam tinka ir kitoks skiedinys – 2,5 kg kalkių, 0,5 kg vario ir 10 l vandens, o jei namuose turite daug laikraščių, panaudokite juos aprišdami medelių kamienus. Pavasario šalnos taip pat labai pavojingos, ypač vėlyvą pavasarį, kai vaismedžiai jau žydi. Itin jautrūs šalnos žiedai ir užuomazgos. Didesnės šalnos (žemiau 0º C) gali sunaikinti visą šių ir net kitų metų derlių, todėl joms būtina pasiruošti. Vienas iš efektivesnių apsaugos būdų – vaismedžių smukialašis lietinimas. Žiedai nenušąla -4 –5° C temperatūroje. Nedideli vaismedžiai  apgaubiami polietilenine plėvele. Be to sodą galima dūminti dūminėmis tūtomis arba deginti drėgnas šiukšles, šiaudus, piktžoles. Krūvos padegamos kai temperatūra nukrenta iki 0° C ir deginamos 5-6 valandas.

Augalų apsaugos būdai

OLYMPUS DIGITAL CAMERAReikia pripažinti, kad pati svarbiausia sąlyga, nuo kurios priklauso vaisinių ir uoginių augalų atsparumas ligoms ir kenkėjams – tinkama agrotechnika. Tuo rūpintis dera jau nuo pat sodo ar uogyno įveisimo pradžios: parinkti tinkamą vietą, gerai įdirbti ir patręšti dirvą, sodinti ligoms ir kenkėjams atsparių veislių sveikus augalus. Tik nuolat prižiūrimame sode ar uogyne, kuriame laiku dirbama dirva, tręšiama tinkamomis organinių ir mineralinių trąšų dozėmis, pakankamai laistoma, gerai ravima – sudaromos palankios sąlygos augalams. Tokiame sode augalai mažiau jautrūs ligoms ir kenkėjams. Rudenį arba pavasarį reikia nuvalyti kamienų žievę. Tai daroma metaliniais grandikliais ir šepečiais. Ant patiestų bet kokios medžiagos patiesalų nukrinta atsiknojusios, nebegyvos kamienų žievės atplaišos, kurios yra kenkėjų ligų židiniai. Visa tai patartina sudeginti. Be to, daug kenkėjų gyvena ir žiemoja dirvoje, todėl rudenį būtina perkasti pomedžių žemę. Vieni kenkėjai sunaikinami mechaniškai, kiti giliai užkasami ir nepajėgia pavasarį išsikapstyti, treti išversti iš dirvos žiemą sušąla. Rudenį nepamirškite nugrėbstę sudeginti nukritusius lapus, jei to nepadarysite, kenkėjai peržiemos ir pavasarį mielai įsikurs ant naujų vaismedžių ar uogakrūmių lapų. Patartina lapus grėbti ir deginti vis tik jiems nukritus. Kenkėjai taip pat naikinami mechaniniais, biologiniais ir cheminiais būdais.

Mechaniniai būdai – tai vikšrų lizdų, kenkėjų kiaušinėlių, ligų pažeistų ūglių, lapų bei vaisių rinkimas, vikšrų gaudymas specialiomis gaudymo juostomis aplink kamienus, drugių gaudymas  gaudyklėmis, medžių purtymas, sodinukų kaitinimas iki nustatytos temperatūros, paukščių baidymas ir kt. Surinkti ir sugauti kenkėjai nedelsiant sunaikinami. Gaudymo juostos, 10-15 cm pločio, gaminamos iš pergamentinio popieriaus. Jos, pašalinus žievės atplaišas, apvyniojamos aplink kamienus, rudenį prie pagrindinių šakų, o pavasarį – arčiau žemės paviršiaus. Viršuje ir apačioje juostos aprišamos špagatu ir aptepamos ilgai nedžiūvančiais klijais. Kenkėjai kamienais rudenį leisdamiesi žemyn, o pavasarį šliauždami aukštyn patenka ant klijų, prilimpa ir tokiu būdu žūva.Žinoma, yra ir sausų gaudymo juostų, kurios gaminamos iš gofruoto popieriaus. Kenkėjai sulenda į jas vasarą ir virsta kokonais, o rudenį pasilieka žiemoti. Juostos patikrinamos žiemos pabaigoje. Vasara – tikrinamos kas dvi savaites. Susitelkę jose kenkėjai sunaikinami. Obuoliniai ir slyviniai vaisėdžiai bei lapsukiai gaudomi feromoninėmis gaudyklėmis. Gaudyklių kvapiosios medžiagos – feromonai. Ši kvapiojo medžiaga vaisėdžių patinėlius vilioja 30-50 metrų spinduliu. Gaudyklė kabinama viršutinėje vainiko dalyje; galima kabinti kiekviename suaugusiame vaismedyje. Kenkėjus galima gaudyti ir pačių pagamintu masalu, pavyzdžiui, perpus vandeniu praskiestomis obuolių sultimis arba namine gira, padaryta iš juodos duonos plutelių, užpiltų saldintu šiltu vandeniu. Tinka ir parduotuvėse parduodama gira. Skystis po 100 ml supilstomas į įvairius plastmasinius ar stiklinius siaurakaklius bute1ius, kurie sukabinami vaismedžių vainikuose. Privilioti kenkėjai skystyje žūva.

Blue_tit_on_feederBiologiniais būdais kenkėjai sunaikinami tada, kai jie žūva nuo savo natūralių priešų ligas sukeliančių mikroorganizmų, grobuonių ir parazitinių vabzdžių, kenkėjus lesančių paukščių ir kt. Ypač sodininkui padeda paukščiai. Viena zylių šeima apsaugo nuo kenkėjų keturiasdešimt vaismedžių. Viena varnėnų šeima per parą atneša savo jaunikliams apie 7000 vikšrų. Kai kurie paukšteliai soduose žiemoja, todėl reikia nepamiršti jiems medžiuose pakabinti medžiuose lesyklėlių. Smukliems paukšteliams galima sukalti inkilėlius. Sodų ir uogynų kenkėjus naikina ir etomofagai – grobuoniški ir parazitiniai vabzdžiai. Labiausiai paplitusios iš jų boružės Jos minta amarais ir kitais siurbiančiaisiais kenkėjais: viena boružės per savo amžių sunaikina iki 5000 amarų. Skruzdės minta kenkėju vikšrais, lėliukėmis, amarų išskyromis. Jei ant vaismedžių lapų pasirodo skruzdžių, vadinasi, yra amarų. Yra ir grobuoniškų blakių, tripsų bei erkių, naikinančių augalinių erkių kiaušinius bei vikšrus. Trichogramos veisiasi vaisėdžio ir kitų kenkėju kiaušiniuose. Parazitiniai vabzdžiai savo kiaušinius deda sodo augalu kenkėjų vikšruose ir kokonuose ir tokiu būdu juos naikina. Šie grobuoniški ir parazitiniai vabzdžiai dirbtinai specialiuose inkubatoriuose ir reikiamu momentu paleidžiami į sodą.

Cheminiai būdai taikomi tada, kai kenkėjams naikinti vartojami cheminiai preparatai – pesticidai. Pesticidai skirstomi į insekticidus (naikina kenksmingus vabzdžius), ovicidus (naikina vabzdžių ir kitų kenkėjų kiaušinius), akaricidus (naikina erkes), limacidus (naikina moliuskus), zoocidus ( naikina graužikus), fungicidus ( naikina grybinių ligų sukėlėjus), baktericidus (naikina bakterijas), herbicidus (naikina piktžoles). Cheminiai preparatai būna įvairių pavidalų. Tirpalai – skystis, kuriame ištirpintas preparatas, pavyzdžiui, mėlynasis akmenėlis. Suspensija – skystis, kuriame išmaišomi smulkūs netirpstantys milteliai, pavyzdžiui, koloidinė siera. Emulsija  – skysčių mišinys. Dustas – smuklūs milteliai, kuriais augalai dulkinami. Aerozolis – skysčių ar kietų dulkinių preparatų labai smulkio dalelytės ore. Skysčių aerozoliai vadinami rūku, o kietų dalelių dūmais. Jokiu būdu negalima naudoti pasenusių  ar didesnės nei leidžiama koncentracijos tirpalai. Nesilaikydami šių taisyklių sužalosite augalus, apdeginsite lapus. Be to, pesticidai kenkia bitėms, todėl žydinčių augalų purkšti ar imagesdulkinti negalima. Augalams peržydėjus purškiama rytais ir vakarais, kai bitės neskraido. Jei auginate bites, prieš purškiant būtinai uždarykite avilių lakas, avilius apdenkite fanera arba plėve. Lakas atidarykite tik rūpestingai nuplovę lakų lentas ir girdyklas. Ne per vegetacija geriausia vaismedžius purkšti brinkstant pumpurams. Tuo laiku kenkėjai per žiemą būna išsekę ir jautrūs. Per vegetaciją purškiama gražiu ramiu oru, rytais, vakarais arba nerasotomis naktimis. Rasotus augalus geriau dulkinti, nes milteliai gerai prilimpa prie drėgnų lapų ir vaisių. Nors cheminiai apsaugos būdai paplitę visame pasaulyje  ir jie patogūs, nes per trumpą laiką sunaikina didelį kiekį kenkėjų ir ligų sukėlėjų, tačiau darbas su chemikalais ir jais užteršti vaisiai pavojingi žmonių sveikatai. Taip pat chemikalais sunaikinami ne tik žalingi, bet ir naudingi vabzdžiai.

 

Vaismedžių sodinimas ir priežiūra (II dalis)

Pear Tree

Uogakrūmių dauginimas

1309443025-80697300Paprasčiausia dauginti krūmus pavasarį arba rudenį atlankomis. Dauginant paprastomis atlankomis numatyti šaknydinti metūgliai palenkiami į negilią duobutę, pritvirtinami ir apipilami puria, trąšia žeme. Vertikalios atlankos: ūgliai nupjaunami, palaukiama, kol išaugs 12- 15 cm atžalos, nuo jų nuskabomi lapai, ūgliai apkaupiami, Dauginant horizontaliomis atlankomis ūgliai guldomi į vagutę, o išaugę šaknydinami kaip vertikaliomis atlankomis. Dirva aplink atlankas nuolat laistoma. Įsišakniję augalai atskiriami ir sodinami į numatytą vietą. Šitoks būdas paprastas, tačiau išauginama nedaug augalų, jiems įsišaknyti gali prireikti 2-3 metą Našiausias uogakrūrnių dauginimo būdas – šaknydinti vos pradėjusių medėti ūglių auginius birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Šis dauginimo būdas sudėtingesnis, prireiks daugiau laiko ir kantrybės taip pat atitinkamo dirvožemio, aukštesnes oro temperatūros ir didesnio drėgnumo šiltadaržio. Parankiau uogakrūmius dauginti sumedėjusiais auginiais. Rudenį ar anksti pavasarį, iki pumpurų brinkimo, metūgliai supjaustomi 15-20 cm auginiais – jie iš abiejų pusių pjaunami nei per arti, nei per toli nuo pumpurų, ne per daug įstrižai. Auginiai susmaigstomi į išpurentą ir patręštą dirvą paliekant paviršiuje 1-2 pumpurus. Šis būdas geras juodiesiems serbentams dauginti, kiek blogiau įsišaknija agrastų, raudonųjų ir baltųjų serbentų sodiniai. Serbentus galima dauginti ir žaliomis šakelėmis. Avietės dauginamos šaknų atžalomis.

Tręšimas

Nepaslaptis, kad augantiems ir derantiems sodiniams reikia daug maisto medžiagų. Patartina kiekvienai išsprogusiai obelaitei ir kriaušaitei skirti po 150 g amonio salietros ar 100 g karbamido. Paskesniais metais azoto trąšų norma didinama po 50 g. Suaugusiame sode azoto trąšų norma turėtų siekti apie 0,5 kg. Tačiau nereikėtų persistengti, nes dėl azoto pertekliaus vaisiai būna ne tokie skanus, blogiau laikosi. Uogakrūmiams azoto trąšų reikia 10 kartų mažiau. Kalio ir paprastojo fosforo trąšų kiekvienam vaismedžiui reikėtų išberti po 90-120 g, uogakrūmiams kalio – 20-35 g, fosforo – 40-70 g. Nesistenkite aklai sekti šiais vadovėliniais nurodymais. Jeigu vaismedžių lapai blankūs, o metūgliai per vasarą neužauga ilgesni kaip 30 cm – trūksta maisto medžiagų, pirmiausia azoto. Kalio ir fosforo trąšomis verta tręšti tik tada, kai dirvą po medžiais ruošiamasi perkasti.Šios trąšos sunkiai tirpsta ir tik nedidelė dalis ant žemes išbertų trąšų pasiekia šaknis. Beje, daugiausia maisto medžiagų A farmer casts urea fertilizer in a rice plantation on the expropriated and now redistributed farm of El Charcote in the central state of Cojedessurenka smulkiausios vaismedžių šaknys, kurios kerojasi kiek atokiau nuo kamieno. Pirmaisiais medelių augimo metais ankstyvą pavasari žeme aplink kamienus perkasama, palaistoma, mulčiuojama pūdiniu ir tais metais daugiau nieko nedaroma. Paskesniais metais dirva purenama 4-6 kartus iki vėlyvo rudens, pavasari ir rudenį žeme po medeliais perkasama. [dirbamas 1,5 karto už vainiko „skėti“ didesnis plotas. Kastuvu darbuokitės atsargiai, smeikite jį nuo medelio, kad nesužalotumėte šaknų. Medeliai laistomi 2-4 kartus per vasarą, išliejama tiek vandens, kad dirva įmirktų iki 60-80 cm gylio. Paskesniais metais pomedžiai ravimi, dirva purenama, laistoma atsižvelgiant į jos būklę. Jeigu žeme prie padų nė kiek nekimba, jeigu jos paviršius pradėjo plyšinėti, dirva reikia purenti. Normaliais metais dirva pirmą kartą gausiai liejama prieš arba per vaismedžių žydėjimą, antrą – birželio mėnesį, prieš neužmegztų žiedų byrėjimą, trečią  – 2~3 savaitės iki vaisiams prinoksiant, jeigu reikia, laistoma ir ketvirtą kartą, kad vaismedžiai sukauptų vandens atsargas žiemai. Jauno sodo tarpueiliuose, jei ten lengva dirva, galima pasėti ankštinių augalų, kurie žydėjimo metu ar tuoj po jo užariami kaip žalioji trąša. Sunkesnėse dirvose paliekamas pūdymas. Jauname sode (iki 12-15 metų) tarpueiliuose auginami tik tie augalai, kurie intensyviau auga antroje vasaros pusėje: daržovės, kaupiamieji.

Genėjimas

tree-pruning_1526669cGenint medelius siekiama išauginti stiprias pagrindines šakas ir suformuoti tinkamą vainiką. Pagrindinės šakos turi tiestis į skirtingas puses, nebūti pernelyg arti viena kitos, neaugti iš kamieno per smailiu kampu (mažesniu kaip 45 laipsnių), tačiau ir nebūti labai nulinkusios. Vaismedžių vainikai formuojami iki 8-12 metų amžiaus. Obelaitės ir kriaušaitės genimos daugiau nei kaulavaisiniai vaismedžiai. Genima tada, kai vaismedžiai yra ramybės būsenoje, ne žemesnėje kaip minus 5 laipsnių temperatūroje. Visai kitaip yra su jau derančiomis obelimis, jas galima genėti ir žemesnėje kaip minus 5 laipsnių temperatūroje. Pavasari iš viršutinio ūglio išaugęs pumpuras turi būti tiesus, tai bus viršūnės tęsinys. Viršutinių 2-3 pumpurų ūgliai auga pernelyg smailiu kampu, stelbdami viršūnę. Virš šių pumpurų galima prisegti skalbinių segtukus – tada ūgliai augs horizontaliai. Segtukai nuimami kitą pavasari. Kol medelis nežydi ir nemezga vaisių, šalinami vertikaliai išaugę ūgliai, o šakų geriau negenėti ir vainikus palikti tankesnius. Trumpinat metūglius paliekami išoriniai pumpurai. Vainikas palaipsniui pradedamas retinti, kai vaismedžiai pradeda derėti. Palikus 5-7 stambias, į skirtingas puses tinkamu atstumu viena nuo kitos augančias šakas, išgenimos ant jų augančios smulkios šakelės. Genint šonines šakas paprastai žiūrima, kad viršutinių ir apatinių šakų galai būtų maždaug vienodo lygio (viršutinės šakos patrumpinamos perpus arba dar daugiau, apatinės atitinkamai mažiau). Užuot trumpinę, šakas nulenkite ir pririškite prie kamieno, šakos tiesis norima kryptimi, vaismedžiai greičiau pradės derėti. Jeigu apatine šaka pernelyg svyra žemyn, jos viršūnę nupjaukite, palikę aukštyn augančią šakelę.

P1040593Būkite atsargūs, nes pirmaisiais augimo metais vyšnaitės ir slyvaites gan jautrios genėjimui. Jeigu pirmaisiais metais po pasodinimo pavasaris būna šlapias, medelių geriau iš viso negenėti. Metūgliai trumpinami paliekant apie 0,5 cm stuobrelį. Genint šaką stuobrelis nepaliekamas. Genėdami senesnius derančius vaismedžius negailėkite vaisinių šakelių, nes ant paliktų šakų užauga didesni vaisiai. Vyšnios genėjamos nuėmus derlių. Vasarą galima genėti ir uogakrūmius: išpjauti senas šakas, praretinti per tankiai augančias, ligotas ir pan. Derėjusias aviečių šakas, nuskynę uogas, nieko nelaukdami nupjaukite iki žemės. Juodųjų serbentų derlingiausios būna 6 metų amžiaus šakos, raudonųjų ir baltųjų – 8 metų. Vaismedžių ir vaiskrūmių šakos karpomos specialiomis žirklėmis, arba sekatoriais, nupjaunamos genėjimo (lenktais) peiliais. Aukštai augančios šakos trumpinamos vadinamaisiais gaidukais.

Dekoratyviniai krūmai genimi ilgakočiais sekatoriais. Storos nudžiuvusios ar sergančios šakos nupjaunamos vienarankiais juostiniais pjūklais. Kad nebūtų pažeistas kamienas, storos pagrindinės šakos nupjaunamos per du kartus: pirmą kartą nupjaunama (pradedama iš apačios, baigiama iš viršaus) apie 30 cm atstumu nuo kamieno, antrą kartą – prie pat kamieno. Pjūvis turi būti kuo lygesnis, kad šakos nupjovimo vieta greičiau užgytų. Todėl sodo pjūklų dantys būna labai smulkūs (žingsnis – 3,5-5 mm, tako plotis – 1,7-2 mm). Pasirūpinkite, kad genėjimo įrankiai būtų aštrūs. Didesnės kaip 3 cm skersmens pjūvio žaizdos užtepamas sodo tepalu arba emulsiniais dažais.

Kenkėjų prevencija

1__842a2431b45a1Daugelį kenkėjų sunaikina paukščiai, todėl sode labai pravartu iškelti įvairiems sparnuočiams skirtų inkilų. Labai naudingos zylės, kurios sulesa tiek kenkėjų, kiek pačios sveria. Zylių pora apsaugo nuo kenkėjų iki 40 medelių. Taikomi ir kiti kenkėjų naikinimo būdai. Anksti ryte, kai kenkėjai dar mažai judrūs, po medeliu paklokite kokią medžiagą ir papurtykite sodinį. Ant pakloto nukritusius kenkėjus surinkite ir sudeginkite. Purtyti patariama ir žydinčius vaismedžius. Medelių kamienus galima aprišti įvairiomis kenkėjų gaudyklėmis. Daugiausia kenkėjų tūno nukritusiuose lapuose. Pavasari juos sugrėbkite, sudėkite į kompostą arba sudeginkite. Daug dirvoje žiemojančių kenkėjų sunaikinsite apkasę žemę aplink medelius. Kamienu žaizdas išvalykite ir, jeigu reikia, patepkite sodo tepalu. Pradėjusius aktyviai maitintis kenkėjus labai veiksmingai naikina biologinis preparatas antibakterinas. Šis preparatas veiksmingiausias 20-30 laipsnių temperatūroje, kenkėjai žūva per 1-3 dienas. Žemesnėje kaip 17 laipsnių temperatūroje jis neveikia. Antibakterinas geras tuo, kad nekenkia naudingiesiems vabzdžiams. Cheminiai preparatai naudojami tik anksti pavasarį. Cheminių preparatų reikėtų imtis tik tada, kai kiti būdai neduoda naudos.

amarai_juodiVaismedžius nubaltinti geriausia rudenį, nes pavasarį nubaltintų kamienų žievę gali apdeginti karšta saulė, ją suskaldyti ir pakenkti medienai. Kalkės saugo vaismedį nuo saulės kaitros, taip pat sunaikina daug kenkėjų. Baltinamas kamienas ir pagrindinės šakos. Kalkių pienas kamienams baltinti daromas iš negesintų kalkių. Užpiltos trupučiu vandens kalkės netrukus virsta milteliais, kurie sumaišomi su vandeniu. Pavasarį kalkių pienu apipurškiami ir uogakrūmiai. Labai naudinga sode pasėti ir pasodinti medingų augalų, kurie privilioja naudingųjų vabzdžių. Jie sėjami keliais terminais: sprogstant sodinių pumpurams, žydint vaismedžiams, po žydėjimo pradėjus kristi užuomazgoms. Prieš amarus, blakutes ir kitus kenkėjus gerai veikia kraujažolių nuoviras (10 l. vandens imama 2,5 kg žydinčių stiebų, verdama 30 min.). Vikšrai ir lervos naikinamos pelynų nuoviru (1 kg apvytintų pelynų verdama nedideliame kiekyje vandens 10-15 min., po to nuoviras atskiedžiamas 10 l. vandens, įdedama 40 g skalbiamojo muilo. Pelynų nuoviru purškiami ir jauni medeliai, ir seni medžiai. 

Vaismedžių sodinimas ir priežiūra

f13ffacc5e3ac4071a8ae9c88f160cca

images1Tikriausiai daugelis mūsų net neįsivaizduoja sodo be vaismedžių ir uogų krūmų, todėl planuojant sodyboje sodą vaismedžiai turėtų būti išdėstomi taip, kad galėtų kuo geriau augti, Jums būtų patogu dirbti, o sodas teiktų estetinį vaizdą. Tinkamai prižiūrėti vaismedžiai duos gerą derlių. Tarp obelų ir kriaušių eilių vertėtų palikti 6 m tarpus, o eilėse tarp medžių 5 m. Vešliai augančių veislių vaismedžius reikėtų sodinti dar rečiau. Atstumai tarp vyšnių ir slyvų turėtų būti ne mažesni kaip 2,5 m ir ne didesni kaip 4 m, tarp uogakrūmių – apie 1,5 m. Jeigu sklypas leidžiasi į pietų pusę, medžius galima sodinti tankiau – atitinkamai nuolydžiui; šiauriniame šlaite medžiai sodinami rečiau. Šiauriau sodinami aukštesni išaugantys vaismedžiai, piečiau – žemesnio Vaismedžių eilės kreipiamos iš vakarų į rytus, šlaituose – skersai jų, kad būtų mažesnė dirvos erozija. Jeigu sodas veisiamas prie gyvenamojo namo arba jame bus kas statoma, arčiau prie statinių sodinami žemesni medžiai ir krūmai. Nepatartina vienoje eilėje sodinti įvairių rūšių vaismedžių, geriau juos išdėstyti grupėmis (kvartalais) pagal gentis. Sodų šeimininkai laikosi tokios taisykles: obelaitės ir kriaušaitės sodinamos ne arčiau kaip 3 m nuo kelio ir kaimyno valdos, slyvaitės ir vyšnaitės – 2 m, uogakrūmiai – 1 m. Taip pat žiūrima, kad medžiai augtų ne mažesniu kaip 2 m atstumu nuo elektros ir ryšių kabelių, 1,5 m atstumu – nuo vandentiekio ir kanalizacijos. Krūmus galima sodinti perpus arčiau.

Kaip išsirinkti sveikus sodinukus?

DSC_0362Sodimui tinka 1-2 metų obelaitės ir kriaušaitės, 1 metų slyvaitės ir vyšnaitės. Senesni sodinukai daug blogiau prigyja bei prasčiau auga. Perkant reikėtų atkreipti dėmesį į medelio kamieną, kad šis nebūtų per trumpas, nes medžiui paaugus jis ir liks žemas. Obelaičių ir kriaušaičių medeliai turėtų būti 100-120 cm aukščio. Dvimečių sodinukų kamienai turėtų būti ne plonesni kaip 1,5 cm skersmens, turėti 4 šakeles, gerai išsivysčiusias šaknis. Nepatartina pirkti medelių su dviem viršūnėmis arba jei viršutines šakelės auga smailiu kampu, o apatinės šakelės yra silpnos. Viršutiniai ūgliai netinka pagrindinėms šakoms formuoti, todėl pašalintini. Smailiai augančios šakelės atlenkiamos skalbinių segtukais ar kt. būdais. Pernelyg žemo medelio nupjaunamos visos šoninės šakelės, o po 1-2 metų norimame aukštyje pradedamas formuoti vainikas. Vyšnaitės ir slyvaitės gali būti žemesnės. Jaunos slyvaitės greitai auga, todėl parduodamos ir iki 150 cm ištįsusios rykštelės. Pasodintų nešakotų vienmečių slyvaičių liemenys patrumpinami iki 70-80 cm aukščio, kitais metais formuojami jų vainikai – auginamos 7-8 pagrindinės šakos, kurios iš liemens turi augti taip pat kuo didesniu kampu. Įsigyti sodinukai parsivežami jų šaknis suvyniojus į drėgną audeklą ar įdėjus į maišelį su drėgnomis žemėmis. Įsidėmėkite – jei sodinuko šaknys ims džiūti, medelis blogai prigis, ilgai skurs. Jei neketinate iš kart sodinti medelių, apkaskite juos ir paliekite vandeniu. Šitaip juos galima laikyti per žiemą: medeliai paguldomi įstrižai apie 45 laipsnių kampu į pietus, maždaug pusė liemens apipilama žemėmis, palaistoma Tarp medelių galima įdėti eglišakių, kurie apsaugos nuo pelių ir sulaikys sniegą. Šaknis net patartina pamirkyti molio ir šviežio karvių mėšlo tyrėje.

Sodinimas

PUB0006271_474574Tie vaismedžiai, kurių šaknys auga giliau, daug lengviau pakelia sausras, rečiau iššąla. Sodiniams augant šaknys išsikeroja pakankamai giliai ir plačiai, tik tada kai dirva, suarta ar kitaip įdirbta 60 cm gyliu. Jeigu neįmanoma taip įdirbti visą sklypą, patariama įdirbti bent sodinimo vietą. Maždaug 1 m spinduliu per kastuvą nukasamas į šalį viršutinis dirvos sluoksnis. Į duobę supilama pora kibirų perpuvusio mėšlo pūdinio ar kompostnių durpių, įberiama medžio pelenų. Viską per kastuvą perkasus ir sumaišius, į duobę suverčiama anksčiau iškasta žemė, į kurią įmaišoma tiek pat trąšų. Vaismedžiai ir uogakrūmiai sodinami pavasarį, kai dirva pradžiūva tiek, kad ją galima dirbti. Bet kuriuo atveju stengiamasi tai padaryti anksčiau, nes gegužės mėnesį dažnai pasitaiko sausi orai, ir sodinukai blogiau prigyja. Rudenį, spalio mėnesį sodinamos tik obelaitės ir vaiskrūmiai – šalčiui atsparūs sodo augalai. Pavasarį sodinamiems vaismedžiams duobes geriausia iškasti dar rudenį, blogiausiu atveju – bent prieš mėnesį.

imagesObelaitėms ir kriaušaitėms iškasamos 80-120 cm pločio, 50-60 cm gylio apvalios ar kvadratinės duobės, slyvaitems ir vyšnaiterns – 50-80 cm pločio, 30-50 cm gylio duobės. Mažiau įdirbtoje žemėje kasamos didesnės duobės. Kasant viršutinis dirvos sluoksnis pilamas vienoje duobes pusėje, gilesnis – kitoje. Viršutinį sluoksnį galima sumaišyti su trąšomis ir duobės dugne supilti iš jo 2/3 duobės užimantį kaupą. Obelaitėms ir kriaušaitėms į duobę įdedama 20-25 kg pūdinio ar perpuvusio mėšlo, į kurį įmaišyta 1 kg superfosfato (galima pelenų), 100-150 g kalio chlorido, slyvaitėms ir vyšnaitėms – puse to kiekio, uogakrūmiams – ketvirtadalis. Prieš sodinimą medelių šaknys apveliamos karvių mėšlo ir molio (1:1) tyre. Duobėje padaromas kaupelis, ant kurio tolygiai paskleidžiamos medelio šaknys. Duobės viduryje įkalamas 120-130 cm aukščio ne plonesnis kaip 5 cm skersmens kuolas. Medelis sodinamas priešingoje nuo vyraujančiu vejų kuolo pusėje. Vienas sodintojas prilaiko medelį, kitas užpila šaknis žemėmis. Medelis truputį pajudinamas, kad žemė subyrėtų i tarpus tarp šaknų. Ant šaknų užberta žemė gerai suminama. Obelys ir kriaušaitės sodinamos iki šaknies kaklelio. Jei duobė neseniai iškasta sodinama keliais centimetrais sekliau, kad šaknies kaklelis, žemei suslūgus, atsidurtų prie dirvos paviršiaus.

Pernelyg giliai pasodinti medeliai kelerius metus blogai auga, išauga nauja, seklesnė, šaknų sistema. Negiliai pasodinti medeliai irgi blogai auga, šaltą žiemą jų šaknys pašąla. Slyvaites ir vyšnaites geriau sodinti giliau, galima užberti skiepijimo vietą, kad neaugtų poskiepio atžalos. Užpylus duobę, padaroma lėkštes pavidalo įduba, medelis gausiai paliejamas (išpilami 2-3 kibirai vandens). Susigėrus vandeniui, „lėkštė“ užpilama durpėmis ar perpuvusiu mėšlu (3-5 cm sluoksniu). Medelio liemenį prie kuolo geriausia pririšti šiaudų grįžte arba susuktomis karklų vytelėmis. Pavasarį sodinamų medelių šakeles galima trečdaliu patrumpinti. Uogakrūmiai sodinami į duobutes arba vagutes. Serbentai sodinami pusiau gulsti, 5-10 cm giliau negu augo medelyne, agrastai – statūs, 3-5 cm giliau. Raudonųjų serbentų paliekamas apie 15 cm aukščio stiebas, juodųjų – stiebas su 2 pumpurais. Avietės sodinamos tokiu pat gyliu kaip augo arba kiek giliau, paliekamas apie 20 cm aukščio stiebas.

Skiepijimas

TN tn-dpt-vanderhoffSkiepijimas– tai vegetatyvinis dauginimo būdas, kai sodiniui, vadinamajam poskiepiui, prigydomas norimos veislės įskiepis – pumpuro akelė, skiepūglis (šakelė su pumpurais) ar kita augalo dalis. Skiepijama norint pagerinti vaisių kokybę, padidinti vaismedžių   atsparumą šalčiams ir ligoms, paįvairinti jų sortientą ir panašiai Galima iš rudenį ar pavasarį pasėtų sėklų išauginti sėjinukus ir antrųjų augimo metų vasarą jiems prigydyti įskiepį iš norimos veislės ūglių. Taip išauginami skiepai, tai yra tokie medeliai, kokius perkame savo sodui medelynuose ar kitur. Veisiant naują sodą ir neturint galimybės įsigyti norimos veislės skiepą, jo įskiepį galima įskiepyti į tuo metu turimos veislės poskiepį arba laukinuką. Skiepijami ir suaugę vaismedžiai, įskiepiai priauginami jaunoms šakoms. Žemaūgę obelį galima išauginti tarp poskiepio ir norimos išauginti veislės prigydžius apie 15 cm žemaūgės veislės intarpą. Jeigu nupirktas skiepas geras, iš tikrųjų daug vargo nebus. Tačiau gali tekti palaukti ir trejetą metų, kol medelio šaknys kaip reikiant įsišaknys ir jis pradės sparčiau augti. Per tuos trejus metus patys galite išauginti tvirtą medelį, poskiepį, iš sėklos. Iš sėklos išaugusio laukinuko nereikės persodinti, tad nenukentės jo šaknys ir jis geriau augs.

atsisiųstiPavyzdžiui, iš paprastojo antaninio arba rudeninio dryžuotojo sėklų išaugintos obelaites būna atsparios šalčiams ir kitoms negandoms. Labai gyvybingi iš brandžių, stambių, sveikų laukinių obelų ir kriaušių seklų išaugę medeliai. Pririnktos sėklos per žiemą stratifikuojamos: rugsėjo ar spalio mėn. pasėjamos 2-4 cm gyliu ir taip ruošiamos pavasariniam dygimui, pridengus dirvą, kad neįšaltų. Sėklas galima sumaišyti su drėgnu rupiu smėliu, spygliuočių medžių pjuvenomis ar aukštapelkių durpėmis ir laikyti subadytame polietileno maišelyje šaltoje (2-8 laipsniai), pelėms neprieinamoje vietoje. Terpė, kurioje laikomos sėklos, visą laiką turi būti drėgna, maišelis kas kiek laiko supurtomas. Anksti pavasari pradėjusios dygti sėklos sėjamos 2-4 cm gyliu (kaip ir rudenį) į supurentą, trąšią dirvą. (Stambesnes kaulavaisinių sėklos įterpiamos giliau.) Pasirodžius pirmam tikrajam lapeliui, daigas persodinamas į sode šiam vaismedžiui numatytą vietą. Prieš sodinant obelaičių šaknelės patrumpinamos trečdaliu, kriaušaičių – per pusę. Daigas įdiegiamas į dirvoje medinių smaigeliu padarytą plyšį iki skilčialapių, gausiai palaistomas. Augdami laukinukai pradeda leisti žemus ūglius, tačiau visiškai šalinti jų nereikia: kiek paaugę jie nugnybiami aukščiau 2-3 lapų. Kai kamienas užauga pakankamo aukščio, leidžiama augti numatytoms pagrindinėms šakoms. obelis

Poskiepiai skiepijami, kai užauga reikiamo aukščio kamienas ir susiformuoja vainikas. Paprastai akiuojama antrųjų augimo metų vasarą, nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Įskiepiai nupjaunami tų pačių metų ūgliai su gerai išsivysčiusiais pumpurais. Jeigu įskiepiai vežami iš toliau ar neiškart skiepijama, ūgliams neleidžiama išdžiūti: jie suvyniojami į šlapią audeklą ir įdedami į polietileno maišelį, laikomi šaldytuve ar vėsiame rūsyje. Dabar dažniausiai akiuojama paprastu priglaudimo būdu.

Iš skiepūglio išpjaunamas apie 3 cm ilgio skydelis su akute ir trupučiu medienos, o poskiepyje apie 10 cm aukštyje – tokio pat ilgio žievės su mediena liežuvėlis, kurio apie 1 cm paliekama skydeliui užkišti. Priglaustas skydelis aprišamas siaura plonos plėvelės juostele, akelę paliekant atvirą, aprišalas nurišama po 3 savaičių. Kitą pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, poskiepis virš prigijusio įskiepio nukerpamas. Jei įskiepis neprigijo, akiavimas pakartojamas arba skiepijamas pavasarį kitokiais būdais. Pavasarį skiepyti skirti ūgliai nupjaunami gruodžio antrojoje pusėje ir laikomi vėsiai drėgname smėlyje ar pjuvenose. Jei žiema buvo nešalta, skiepūglius galima pjauti ir pavasarį, prieš pumpurų brinkimą. Skiepyti galima pavasarį, vasarą, žiemą įvairiais būdais priklausomai nuo vaismedžių rūšies, poskiepio ir įskiepio amžiaus, kt. Vyšnias ir trešnes skiepyti patariama skiepyti birželio mėnesį, kai žiediniai pumpurai dar nesusidarę, o akutes jau pakankamai išaugusios.

Žiemą galima skiepyti obkriaušes, vyšnias, slyvas, rožes. Jų poskiepiai ir įskiepiai laikomi šaltai drėgname smėlyje arba pjuvenose, o likus 1- 2 savaitėms iki skiepijimo – šiltoje patalpoje. Poskiepis apkarpomas paliekant 10-12 cm aukščio stiebelį ir 12-15 cm šaknis. Patariama skiepyti šoniniu įpjovimu arba pagerintu pridūrimu šaknies kaklelį stengiantis kuo geriau sutapdinti poskiepio ir įskiepio brazdą. Įskiepyti augalai parafinuojami ir laikomi dėžėse, užberti drėgnomis pjuvenomis, šiltoje patalpoje (20-20 laipsniai) 10-15 parų. Pradejus brinkti pumpurams, sugiję augalai išnešami į vėsią patalpą, kur laikomi iki sodinimo.

Ką reikėtų nuveikti sode rugsėjo ir spalio mėnesiais?

fall-garden

Rugsėjis

Auksaspalvio rudens metas: noksta įvairūs vaisiai, tik spėk suktis ir derlių imti. Rugsėjį patartina iškasti duobes naujafall-vegetablesi sodinamiems vaismedžiams. Iki lapų kritimo rauplėmis sergančius vaismedžius nupurškite 4-7 procentų karbamido tirpalu. Jei ketinate dauginti juoduosius serbentus, pasiruoškite sumedėjusių auginių, palaikykite rūsyje ir mėnesio pabaigoje ar spalio pradžioje sodinkite į lysves. Išlaikę per žiemą drėgname smėlyje arba sniege, galite sodinti anksti pavasarį. 

Spalis

Fall_Background_with_ApplesSpalio mėnesį vaismedžiai ir uogakrūmiai jau ruošiasi žiemai. Nuskinkite paskutinius žieminius obuolius, kriaušes ir aronijas. Svarbiausi darbai spalį – nupurkšti vaismedžius 7-9 procentų karbamido tirpalu, patręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, o sergančius nugenėti, perkasti pomedžius. Lapams nukritus, sodinkite vaisinius medelius, serbentų ir agrastų sodinukus. Sugrėbtus nukritusius lapus sukraukite į kompostokrūvas.Patartina iškasti duobes vaismedžiams, kurie bus sodinami pavasarį. Nepamirškite, kad vienas iš svarbiausių sodo darbų rudenį – medelių  balinimas.  Balinimas rudenį apsaugo medelių kamienus nuo staigių temperatūros pokyčių žiemą, nuo žievės pleišėjimų, be to sunaikinami kenkėjai ir ligų sukėlėjai. 

  • Medelius balinkite rudenį, kai sausa ir nėra šalnų.
  • Prieš balinant, ant žemės patieskite polietileno arba audinio atraižą, tada metaliniu šepečiu ar grandikliu švariai nuvalykite žievės atplaišas, kerpes, samanas.
  • Nukritusias atplaišas surinkite ir sudeginkite, kad žiemai įsikūrę kenkėjai nepasklistų po sodą orui atšilus.
  • Tam, kad balinimo skiedinys geriau priliptų prie žievės, galite įmaišyti 2 proc. medžio klijų ar nugriebto pieno. Į kalkių skiedinį taip pat galite įmaišyti molio arba karvės mėšlo. stock-footage-whiten-young-cherry-tree-trunk-in-spring-garden

Medelių balinimui naudojamas 20 proc. šviežiai gesintų kalkių skiedinys su 3 proc. mėlynojo akmenėlio (vario sulfato) priedu. Norint dar geriau apsaugoti medelius, balinimui galima naudoti ir specialius vandens emulsinius dažus. Jie tinka ne tik kamienams baltinti, bet ir žaizdoms gydyti, o taip pat kamienų apsaugai nuo nekrozių.

Pasaką primenantys Butchart sodai

Jei garsusis kino režisierius Tim Burton (Timas Butonas) sumanytų pastatyti antrąją filmo „Alice in the wonderland“ (Alisa stebuklų šalyje) dalį, filmavimui be abejonės pasirinktų 1904 metais įkurtą ir 22 hektarus besidriekiantį „Butchart gardens“ (Vankuveris, Kanada) sodą. Tikrų tikriausią pasakų slėnį primenantį sodą puošia 700 skirtingų augalų veislių, kurie žydi nuo kovo iki spalio.

Butcher Gardens at night2004_0829_182848aa7166072673_245eb2e31bBritish Columbia 2010 038butchart_garden_in_spring_victoria_6butchart_gardens_600xbutchart_gardens_christmas_lights_by_zikrostag-d4l81vzButchart Gardens at ChristmasButchart-Gardens (1)butchart-gardensbutchart-gardens-20Butchart-Gardens-Brentwood-Bay-British-Columbia-Canadabutchart-gardens-vancouver-island-brentwood-bay-bcButchart-gardens-Victoria-B.C.-Canada (1)butchart-gardens-victoria-canada_72167_990x742DOT_BC_VI_Vancouver_Island_Victoria_Butchart_Gardens_02DOT_BC_VI_Vancouver_Island_Victoria_Butchart_Gardens_08dsc02236imagemediterranean-garden-in-butchart-gardens-tatyana-searcyPR09SUGE9524

Šeivamedžio magija

bodzaszorp_1

sambucus_ebulus3Kadaise šeivamedžių buvo galima rasti bet kurioje sodyboje – šiandien jie tik dykviečių ir gyvatvorių kaimynai. Nuo senų senovės šis augalas buvo laikomas šventu, pailginančiu gyvenimą. Buvo manoma, kad jo šakose gyvena namų židinio angelai sargai, kad jis turi magiškų galių  ir gali apsaugoti nuo raganysčių. Štai kodėl šeivamedį visada sodindavo prie namo. Kad apsaugotų namus kvapnius žiedynus išdžiovindavo pavėsyje ir, subėrus į audeklo maišelius, laikydavo namuose. Šeivamedžių žiedai, uogos ir lapai naudojami įvairiems negalavimams gydyti. Nors šeivamedžiai auga daug kur, tačiau uogų derlius bus gausesnis, jei juos sodinsite savo sode, pusiau pavėsingoje vietoje. Lietuvoje auga trys šeivamedžių rūšys: Juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra), raudonuogis šeivamedis (Sambucus Sambucus-nigraracemosa), Žolinis šeivamedis (Sambucus ebulus).

Nors šeivamedis mėgsta derlingą žemę, visgi šeivamedis prisitaiko visur kur jam leidžiama. Žydi šis medis birželio pradžioje. Kremiškai balti žiedai, susitelkę į 10-25 cm skersmens plokščius skėtinius žiedynus, panašūs į ažūrinius nėrinius. Naudojami sirupui, arbatoms. Italai žiedais aromatizuoja duoną. Vasaros pabaigoje arba rudenį sunoksta  juodos, kekėse susitelkusios uogos, kuriomis minta paukščiai. Uogos nėra gardžios ir nevirtos nenaudojamos. Iš jų gaminama uogienė, želė, vaisių vynas, likeris, jų dedama į pyragus, tortus. Anglijoje šeivamedžio uogomis skaninami pomidorų padažai.

Šeivamedžių preparatai vartojami sergant peršalimu, gripu, šlapimo takų uždegimu, reumatu, podagra. Skatina prakaito ir šlapimoElderflower-liqueur išsiskyrimą. Valo kraują. Mažina cholesterolį, gerina širdies darbą ar regėjimą. Vartojami burnos skalavimui, kai yra uždegimas. Stiprina imunitetą, todėl naudingas gydant virusines ligas bei sergant ŽIV. Šeivamedžio vanduo 18 amžiuje buvo naudojamas odai balinti ir strazdanoms naikinti.  Piene apvirtus lapus dėdavo ant vočių, nudegimų, iššutimų.

images (2)Jei ketinate savo sodyboje ar sode sodinti šeivamedį verta įsidėmėti, kad jo lapai ir pumpurai skleidžia ypatingą kvapą, kuris gina sodą nuo visokių kenkėjų. Šeimininkės trintų šeivamedžio lapų padėdavo ten, kur veisdavosi tarakonai ar blakės. Teigiama, kad svaigus augalo kvapas atbaido net peles ir kurmius, o žiedus mielai lanko bitės.